Vienuolyno istorija

Solesmes dėkingas dom Guéranger, labiausiai išgarsinusiam jo vardą. Kadaise tebuvęs kuklus prioratas, priklausantis Le Mans miesto Saint-Pierre-de-la-Couture abatijai, XV a. jis jau didžiavosi turįs dešimt vienuolių. Jei nesileisime į administracinių aktų detales, vienuolyno istorija bus gana trumpa, nes dingę beveik visi ikirevoliuciniai archyvai.

Vieną po kito apžvelgsime šiuos pagrindinius vienuolyno istorijos periodus:

· Viduramžius
· Renesansą
· Naujuosius laikus
· Dom Guéranger atkuriamąjį darbą.

Dom Guéranger sekėjai:

· Dom Couturier
· Dom Delatte
· Dom Cozien
· Dom Prou
· Dom Dupont

Viduramžiai

Solesmes nuo senų laikų buvo Dievo garbinimo vieta. Remiantis Le Mans vyskupų aktais, V a. šv. Thuribas surengęs Dievo šlovinimo apeigas galų-romėnų dvare Solemnis. IX a. pradžioje ši Le Mans bažnyčios valda kaip privilegija atiteko vienam Karolio Didžiojo vasalui. Neilgai trukus, normanų užpuolimų metu, bažnyčia ir jos žemės perėjo į pasauliečių rankas. Vietovė priklausė Le Maine vikontui Raoul de Beaumont‘ui, kai Le Mans’o grafai, siekdami sustiprinti savo sieną su Anjou, Sablé valdovu paskyrė Geoffroy, tikrą Raoulio brolį.

Kaip spėjama, 1010 m. spalio 12-ąja datuojamu dokumentu Rauol‘is perleidžia Solesmes broliui Geoffroy, o šis, troškęs Sablé krašte įkurti vienuolyną, padovanoja jį senojo la Couture vienuolyno vienuoliams.

XII ir XIII amžiai nepaliko duomenų apie svarbius Solesmes įvykius. Viduramžių epochos klestėjimo paskatintas, prioras Guillaume Patry atstatė užtvanką, maitinusią du prie Sarto upės pastatytus malūnus.

Tačiau netrukus užėjo sunkūs laikai. Dar prieš 1365 metus Sablé saloje dovanotas namas vienuoliams greitai tapo prieglobsčiu – Logis de Solesmes. Jame gerokai vėliau apsigyvens Šv. Benedikto ordino Prancūzijoje atkūrėjas. 1375 m. Solesmes pirmąkart patyrė Šimtamečio karo negandas, 1425 m. anglai kraštą okupavo, nuniokojo ir sudegino vienuolyną. Miestelis buvo sugriautas, ištuštėjęs, ilgam paliktas skursti. 1491 m., vėliau ir 1497 m., Jean Nemours’ui teks dosniai paaukoti, kad vienuoliai galėtų vykdyti savo priedermes, o ypač kasdien po Primos aukoti Liudviko II iš Anjou, Jeruzalės ir Sicilijos karaliaus, 1408 m. įsteigtas Karaliaus mišias.

Renesansas

Po 1425-ųjų uolūs priorai, dosnių labdarių padedami, darbavosi atstatydami savo namus, vėliau prikeldami juos dvasiniam klestėjimui. Dažniausia kilę iš pasiturinčių Le Maine šeimų, jie buvo išsilavinę, dori žmonės, sumanūs administratoriai, daugelis tapo La Couture abatais.

Apie 1475 m. Philibertas de la Croix pradėjo dengti šventyklą skliautais, 1486–1495 m. Cheminartas pastatė varpinę, užsakė Kristaus kapo skulptūrą ir nuveikė kitų darbų. Šv. Hilaire’is (Philippe Moreau de Saint-Hilaire) baigė Kapo skulptūros darbus, tęsė skliautų statybas, kurias 1532 m. pabaigė Jean Bougleras. Šis, įrengęs bažnyčią, ėmėsi dekoruoti la Belle-Chapelle ir čia darbavosi iki 1553 m. Vėliau, po 1556 m., pratęsdami Jean Bouglero originalų sumanymą, vienuoliai atliko dar keletą darbų.

Ekonominį pakilimą ir meno atgimimą lydėjo ir vienuolyno dvasinė bei disciplinos reforma, kurios pagrindinis autorius buvo Michel Bureau (la Couture abatas 1496–1518 m.). Jean Bougleras būtų tapęs abatu, jei karalius François I rinkimų išvakarėse nebūtų parodęs palankumo kitam kandidatui. Prioro uolumas buvo apribotas. Tačiau netrukus jo mokymo rezultatus pajuto vienuoliai, vėliau ir apylinkių gyventojai. Vienuoliškas gyvenimas buvo gerbiamas, nepaisant Renesanso epochoje jo atžvilgiu susiformavusio tam tikro neigiamo požiūrio.

Naujieji laikai

Prancūzijos karaliaus teisės sustiprėjo pasirašius Bolonijos konkordatą. Nuo šiol jam priklausė ir Solesmes prioratas bei La Couture abatija: ir vienas, ir kitas dabar valdomi in commendam. Netekę nuolatinių vyresniųjų, vienuoliai neužsibūdavo, todėl namas tuštėjo, prigeso liepsnojęs uolumas.

Vis dėlto kai kurie valdytojai turėjo ir teigiamų bruožų, o pats tauriausias iš jų – troškimas užtikrinti dvasinį ir materialinį vienuolynų klestėjimą. Jiems neliko nieko kita, kaip kreiptis į Šv. Mauro kongregaciją, kuri nuo 1618 m. vadovavo daugumos Prancūzijos benediktinų vienuolynų reformai. Tai gerai suprato Gabriel de Chaource-Beauregardas, 1664 m. gruodžio 8 d. pasirašęs sutartį su Šv. Mauro kongregacijos tėvais. Pastatai buvo atstatyti tik 1723 m., padedant Torcy markizui Jean-Baptiste Colbertui, kuris tuo metu statėsi naują pilį Sablé. 1790 m. vasario 13 d., Prancūzijos revoliucijos metais, Steigiamasis susirinkimas uždraudė vienuolystės įžadus. Taigi 1791 m. pradžioje Solesmes vienuoliai buvo priversti išvykti. Visa apylinkių bendruomenė dėl to labai apgailestavo, pasiskundė apygardai. Iš septynių tėvų į savo vyskupiją grįžo vienintelis, kiti pareiškė valią likti vienuolyne. Dom de Sageonas trejus metus praleido Le Manso kalėjimuose; dom Cotelle’is ir dom Morelis kalėjo Rennes, vėliau buvo ištremti į Jersey. Likusieji, kaip dom Papionas, slapstėsi. Jis pasiliko savo krašte, su grupe tikinčiųjų tęsė dvasinę tarnystę. Oficialiai priorato pastatai buvo parduoti, tačiau naujieji savininkai niekada juose nepasirodė.

Du kartus, 1792 m. ir 1794 m., miestelio gyventojai išgelbėjo Kristaus erškėčių vainiko spyglio relikviją, tačiau tik 1850 m. ji sugrįžo į savo įprastinę vietą vienuolyne.

Dom Guéranger atkuriamasis darbas

1805 m. balandžio 4 d. Sablé mieste gimusiam Prosperui Guéranger Solesmes buvo dažna pasivaikščiojimų vieta. Jis žavėjosi akmeninėmis šventųjų skulptūromis, bažnyčia, mėgo vienatvę, nors apie vienuolystę dar negalvojo.

Po studijų Angers licėjuje, ankstyvas dvasininko pašaukimas jį atvedė į Manso seminariją. Jaunuolį traukė išsamios Bažnyčios istorijos studijos. Klestinčių vienuolynų praeities atskleidimas ir pažintis su šv. Mauro darbais paskatina jį rinktis vienuolio gyvenimą.

1827 m., tapęs kunigu, jis tęsė savo darbus Paryžiuje, vėliau buvo Le Manso vyskupo sekretorius. Sužinojęs, kad Solesmes neišvengiamai bus nugriautas, 1831 m. nusprendė jį įsigyti ir atkurti benediktinų gyvenimą. Vyskupo padrąsintas, padedamas kelių draugų, nelengvai surinko vienuolynui išnuomoti reikalingą sumą ir 1833 m. liepos 11 d. čia įsikūrė kartu su trimis bendražygiais.

Niekam nekylo abejonių, kad prasideda didis darbas. Tačiau viskas buvo suvargę ir nuskurdę: pastatai apgriuvę, nedidelė bendruomenė likusi be pinigų, neturinti kuo patraukti naujų narių, o ypač trūko vienuoliško gyvenimo patirties. Dvidešimt aštuonerių vienuolyno vyresnysis taip pat turėjo tik teorinių žinių. Sumanymas būtų atrodęs beprotiškas, jei nebūtų vedamas tikėjimo.

Dirbant, žinoma, kyla sunkumų. Tačiau jaunasis prioras, gyvas pavyzdys savo vienuoliams, išliko ramus ir atkaklus. Vergiškai nekopijuodamas praeities, jis vadovavosi pačiomis racionaliausiomis vienuolynų tradicijomis, pirmiausia siekdamas perteikti tikrąją šv. Benedikto dvasią ir tuo pat metu priimdamas keletą naujoviškų sprendimų dėl tam metui būtinos įrangos. Turėdamas išskirtinį benediktinų tarnystės, liturgijos, dvasinio gyvenimo pojūtį, dom Guéranger tampa gyvu pavyzdžiu savo vienuoliams. Skubiausias išlaidas pirmieji apmokėjo naujojo Solesmes draugai. Jie pradėjo ilgą sąrašą labdarių, kuriuos iki šiol prisimena vienuoliai.

Po ketverių metų bandymų, 1837 m. dom Guéranger vyko į Romą prašyti oficialaus Solesmes kaip benediktinų bendruomenės pripažinimo. Šventasis Sostas ne tik patenkino prašymą, bet ir savo iniciatyva priorato statusą pakeitė į abatijos, vadovaujančios naujajai šv. Benedikto ordino Prancūzijos kongregacijai, tapusiai Cluny, Saint-Vanne ir Šv. Mauro kongregacijų įpėdine. Liepos 26-ąją Romoje, dalyvaujant šv. Pauliaus už miesto sienų abatui, dom Guéranger davė iškilmingus įžadus.

Taip prasidėjo antroji Solesmes istorija.

Dom Guéranger sekėjai

Dom Charles COUTURIER, abatas 1875–1890

Po dom Guéranger, jo įpėdiniu išrinktas prioras dom Charles Couturier. Šio gero ir atsargaus žmogaus valdymas prasidėjo palankiomis aplinkybėmis – vienuolynui reikėjo rūpintis tik pirmtako paveldo klestėjimu.

Tačiau netrukus užklupo pirmosios negandos: pagal 1880 m. kovo 29 d. dekretą vienuoliai privalėjo paklusti nepaprastai sunkioms sąlygoms, iš tikrųjų verčiančioms nutraukti veiklą. Šis smūgis ištiko daugumą Prancūzijos vyrų vienuolynų. Įspūdinga, ilga ir įsimintina buvo lapkričio 6-oji – vienuolių išvarymo diena.

Penkioliką sunkių išbandymų metų vienuoliai praleido šalia savo namų durų: kartkartėmis sumažėjus įtampai į juos sugrįždavo, vėliau aplinkybių verčiami vėl pasitraukdavo. Jie glaudėsi vienuolyno apylinkėse, apsigyveno dvidešimtyje jiems užleistų namų, pamaldas laikė parapijinėje šv. Cecilijos bažnyčioje. Nepaisant šių nepalankių sąlygų, didelės Dievo malonės dėka vienuoliams pavyko išsaugoti savo liepsnojantį uolumą. Išbandymai stiprino širdžių vienybę, pritraukė naujų kandidatų ir netgi sudarė palankias sąlygas naujoms fundacijoms. Tad viena vienuolių grupė atkūrė Anjou šv. Mauro vienuolyną, kita kapelionų grupelė, palydėjusi vienuoles į tuometinėje Artois provincijoje esantį Wisques miestą, ten įsteigė šv. Pauliaus vienuolyną.

Dom Paul DELATTE, abatas 1890–1921

1890 m. spalio 29 d., mirus dom Couturier, vienuoliai išsirenko prioru dom Paul Delatte. Sekdamas pirmtakais, naujasis abatas pirmiausia stengėsi ugdyti Dievo trokštančias sielas. Tačiau puikiai supratęs, kad bet kokiam rimtam vienuoliškam gyvenimui būtina uždara aplinka, jis stengėsi sugrįžti į vienuolyną. Ir jam puikiai pavyko – 1895 m. rugpjūčio 23 d. vėl suskambėjo vienuolyno varpai.

Tačiau nuolat augančiai bendruomenei namas tapo per mažas, dėl to skubiai imtasi didelių statybų. 1896 m. kovo 21 d. pašventintas kertinis statybvietės akmuo, o jau 1898 m. vienuoliai iškilmingai atidarė savo naująjį refektorių. Tuo pat metu dvi vienuolių grupės išvyko steigti naujų vienuolynų: 1895 m. netoli Londono įkurtas Saint-Michel de Farnborough, 1897 m. – Bretanėje, prie Ploutharnel, Sainte-Anne de Kergonan.

Šis ramus laikotarpis staiga nutrūko 1901 m. liepos 1-ąją. Įstatymas dėl asociacijų, o iš tikrųjų prieš kongregacijas, privertė dom Delatte ir jo vienuolius rinktis tremtį. Rugsėjo 20-ąją jie nelengvai atsisveikino su Solesmes ir išvyko į laisvę jiems pasiūliusią Angliją. Wighto salos pietuose prieglobstį suteikė Appuldurcombe pilis. Dosnusis vienuolių draugas markizas de Juigné, vildamasis sulaukti geresnių dienų, nupirko Solesmes abatiją. Tačiau laukimas prailgo, o kadangi Appuldurcombe pilis nebuvo pritaikyta ilgoms viešnagėms, dom Delatte nusprendė įsigyti buvusią Quarro abatiją, įsikūrusią šiaurinėje salos dalyje. Bendruomenė ten persikėlė 1908 m. ir netrukus dom Paul Bellotas čia pradėjo naujo vienuolyno statybas.

Taigi vienuoliams čia trūko tik tėvynės žemės. Wighto saloje atrasta tyla ir ramybė padėjo skleisti abato mokymų dvasią. Visi nepaprastai vertino jame besiskleidžiančias savybes: šviesų protą, nuoširdų gerumą, susijusį su subtiliu jautrumu, o ypač jo stebuklingą tikėjimą; abatas savo mokiniams padarė didelę ir ilgalaikę įtaką.

1921 m. sukaustytas paralyžiaus, Dom Delatte atsisakė pareigų ir iki mirties (1937 m. Solesmes) kentė ligos išbandymus.

Dom Germain COZIEN, abatas 1921–1959

1921 m. išrinktas abatu Dom Germain Cozienas nusprendė, kad politinės sąlygos tinkamos kelionei atgal į Prancūziją. Palikęs grupę vienuolių Quarre, 1922 m. jis kartu su bendruomene grįžo į Solesmes. Abatas laikė savo pareiga taikioje ramybėje tęsti pirmtakų mokymą.

Vienuolyno istorija atvertė naują puslapį – vienoje ir kitoje Lamanšo pusėje. Quarras buvo paprastas anglams skirtas prioratas, abatija tapęs 1937 m. O ant Sarto krantų iškilusį Solesmes užplūdo nauji kandidatai į vienuolius. Nuveikus būtinus atkuriamuosius darbus ilgai negyventuose pastatuose, architektas dom Bellotas pastatė biblioteką ir naują galeriją. Šis ansamblis buvo baigtas kaip tik kongregacijos šimtmečio sukaktuvėms, kurios iškilmingai atšvęstos 1937 m. Netrukus kilo karas ir vienuolyne liko tik keletas vyresnių vienuolių bei atleistųjų nuo karinės tarnybos. Trys vienuoliai 1940 m. žuvo fronte, dešimtys buvo įkalinti. Dom Cozienas stebėtinai ramiai ištvėrė karo išbandymus ir nacių okupaciją. Po karo kalėjusieji vienuoliai grįžo ir vienuolyno gyvenimas atsigavo.

Daugėjant jaunų vienuolių, buvo nuspręsta įkurti naują vienuolyną Creuse upės pakrantėje stovėjusios senosios Fontgombaudo abatijos pastatuose. Ši labai aktyvių vienuolių grupė pritraukė daug naujų narių.

Dom Cozien abato tarnystės pabaigą paženklino naujo rytinio fligelio statybos prie XIX a. Solesmes vienuolyno pastato.

Dom Jean PROU, abatas 1959–1992

Išrinktas abatu 1959 m. liepos 5 d. dom Jean Prou jau 1961 m. balandį ėmėsi steigti vienuolyną Afrikoje, kurio prieš keletą metų dar abato dom Cozieno buvo prašęs Dakaro arkivyskupas. Naujasis abatas kartu su arkivyskupu pasirinko Keur Moussa kaimą Senegale. Tuo būdu buvo išpildomas popiežių Pijaus XI ir Pijaus XII raginimas naujosioms bažnyčioms rinktis kontempliatyvųjį gyvenimo būdą, kuris yra pagrindinis brandžios bažnyčios bruožas. Gana greitai prie Keur Moussa vienuolių prisijungė Vargšų Seserų oblatės ir Šv. Cecilijos benediktinės, įkūrusios Keur-Guilaye vienuolyną. Taip Afrikos žemėje įsikūrė visos dom Guéranger religinės šeimos šakos.

Dom Guéranger niekada nedalyvavo Pirmajame Vatikano susirinkime, o dom Jean Prou Antrajame buvo pristatytas kaip Solesmes kongregacijos prezidentas. Popiežius Jonas XXIII, dar būdamas Paryžiaus apaštališkuoju nuncijumi, vėliau ir Paulius VI, keletą kartų lankėsi Solesmes bei išreiškė abatui didelį pasitikėjimą. Todėl abatas bendradarbiavo rengiant šventosios liturgijos tekstus ir skatino šv. Mišių koncelebravimą. Tie neeiliniuose bažnyčios įvykiuose – Vatikano susirinkime – praleisti metai dom Jean Prou buvo ypač reikšmingi, pelnę jam svarbią vietą Prancūzijos bažnyčioje.

1975 m., Solesmes minint dom Guéranger šimtąsias mirties metines, buvo surengtas tarptautinis simpoziumas. Per visą savo tarnystės laikotarpį abatas dom Prou rūpinosi iš Šv. Cecilijos vienuolyno kilusiais arba tiesioginius ryšius su juo palaikančiais moterų vienuolynais. Jis vadovavo rengiant ir pasirašė spaudai jiems skirtą knygą apie popiežiškąją klauzūrą. Atitarnavęs daugiau nei tris dešimtis metų dom Prou atsistatydino ir savo gyvenimą Solesmes baigė kaip dom Cozien.

Dom Philippe DUPONT, abatas nuo 1992 m.

Nuo 1992 m. spalio 2 d. naujasis abatijos ir Solesmes kongregacijos vadovas yra dom Philippe Dupontas. Kaip ir jo pirmtakai, pirmiausia dom Guéranger, jis siekia puoselėti kontempliatyviosios vienuolystės idealus. Drauge su Manso vyskupu abatas užvedė dom Guéranger beatifikacijos bylą. Šiam tikslui grupė vienuolių įpareigota rinkti dom Guéranger publikacijas, svarbią korespondenciją, teikti dokumentus, vadovaujantis Romos Šventųjų skelbimo kongregacijos instrukcija; tai ne vienerius metus trunkantis darbas.

1996 m. gruodį Solesmes kapitulai priėmus palankų sprendimą, dom Dupontas ėmėsi steigti benediktinų vienuolyną Lietuvoje, Palendriuose. Iš dešimties Solesmes vienuolių ir kelių lietuvių sudaryta fundatorių grupė, vadovaujama dom Hervé de Broco, iš pradžių apsigyveno name, vėliau tapusiame moterų svečių namais. Tuo pat metu prasidėjo vienuolyno statybos. Nepaisant sunkių ekonominių sąlygų po komunizmo griūties, darbai buvo palyginti greitai baigti. 2002 m. birželio 7 d., dalyvaujant entuziastingai nusiteikusių lietuvių miniai, bažnyčia buvo iškilmingai pašventinta.

O istorija tęsiasi, pasirengusi versti naujus lapus.