|
MIŠIŲ TEKSTAI Hebdomada XXIII per annum. XXIII eilinė savaitė (2010 m. rugsėjo 5-11 d.) IN. Ps. 118,137.124 et 1 Tu teisus, Viešpatie, ir teisus tavo sprendimas. Elkis su savo tarnu pagal savo gailestingumą. Ps. Laimingi nepriekaištingi kelyje, kurie eina Viešpaties įstatyme. GR. 89,1. V. 2 Viešpatie, tu buvai mūsų priebėga per kartų kartas. V. Prieš atsirandant kalnams ar prieš sukuriant žemę ir pasaulį, nuo amžių per amžius tu esi Dievas. AL. Ps. 101,2 Viešpatie, išgirsk mano maldą, ir mano šauksmas tave tepasiekia. OF. Dan. 9,4. (2.) 17.19 Maldavau savo Dievą aš, Danielis, sakydamas: „Išklausyk, Viešpatie, savo tarno maldas; apšviesk savo veidą savo šventovėje, palankiai rūpinkis šia tauta, dėl kurios šaukiamasi tavo vardo, Dieve“. CO. Ps. 75,12.13 Darykite įžadus ir juos vykdykite Viešpačiui, savo Dievui. Visi, esantieji aplinkui jį, nešate dovanas: baisiam ir tam, kuris atima valdovų dvasią, baisiam tarp visų žemės karalių. EVANGELIJOS SKAITINIO MEDITACIJA
Pasirengę dėl Kristaus visa palikti Vien tikėjimo šviesa ir įsigilinimas į Dievo žodį įgalina visuomet ir visur pažinti Dievą, kuriame mes „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28), kiekviename įvykyje ieškoti jo valios, įžvelgti Kristų visuose žmonėse, ar jie būtų artimi, ar svetimi, teisingai spręsti apie laikinųjų dalykų reikšmę ir vertę tiek jų pačių, tiek žmogaus tikslo atžvilgiu. Kas turi šį tikėjimą, gyvena Dievo vaikų apreiškimo viltimi, atmindami Viešpaties kryžių ir prisikėlimą. Šio gyvenimo kelionėje pasislėpę Dieve su Kristumi ir laisvi nuo turtų vergovės, siekdami gėrybių, kurios išlieka amžinai, jie didžiadvasiškai atiduoda visas savo jėgas Dievo karalystei plėsti ir krikščioniškąja dvasia puoselėti bei tvarkyti laikinąją tikrovę. Tarp šio gyvenimo pavojų ir nepalankumo jie randa stiprybę viltyje, įsitikinę, kad „šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“ (Rom 8, 18). Iš Dievo kylančios meilės raginami, jie daro gera visiems, o labiausiai – tikėjimo šeimos nariams; „atmetę visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas“ (1 Pt 2, 1), jie traukia žmones prie Kristaus. O Dievo meilė, „išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5), įgalina pasauliečius savo gyvenimu tikrai išreikšti Palaiminimų dvasią. Sekdami beturčiu Jėzumi, jie nei nusimena dėl laikinųjų gėrybių stokos, nei didžiuojasi jų gausumu; sekdami nuolankiuoju Kristumi, jie ne vaikosi tuščios garbės, bet stengiasi labiau patikti Dievui negu žmonėms, visuomet pasirengę dėl Kristaus visa palikti ir būti persekiojami dėl teisybės, atmindami Viešpaties žodžius: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Tarpusavyje puoselėdami krikščioniškąją draugystę, jie padeda vieni kitiems, kur tik reikia. Vatikano II susirinkimas, 1965 KITŲ SAVAIČIŲ TEKSTAI |
|
Pradžia „Pažaislis-Solesmes 2010“ Grigališkojo choralo |